Tamsiausiame tunelio gale, atsirado šviesa

1 skyrius


- "Jaunesnioji Bulerių dukra vakar vakare buvo pastebėta prie "Club night" klubo. Karena Buler girta ir apkvaišusi kvaišalais vakar vakare pasikabinusi vienam iš paparacų atskleidė, kad jos tėvas Andrėjus Buleris yra užmezgės romana su savo sekretore. O tuo tarpu jos motina Karolina Buler miega su sodininku. "-motina numetė man po kojom "Time's" laikraštį. Na va prisiviriau košes. Perskaitydami straipsnelį turbūt susidariat nuomonę apie mane. Bet jei ne tai aš jums padėsiu. Esu septyniolikmetė (beveik aštoniolikmetė) paauglė Karena Buler. Visi sako kad esu graži, neneigiu. Puiki figūra, ilgos kojos, auksiniai plaukai iki juosmens, dailūs veido bruožai, rudos didelės akys, balti dantukai. Galima sakyti esu maištaujanti paauglė. Nesilaikau jokių taisyklių kurios man nėra priimntinos.Man į viską nusispjaut.
- ...tu bent manes klausais!- pasigirdo įsteriškas motinos balsas. Karolina Buler kaip ir supratot yra mano "mamytė". Kaip keturesdešimties metų moteris ji yra dar vis patraukli. Graži figūra, ilgi kaštotiniai plaukai, rudos akys. Ji turi savo nuosava grožio salona kuris yra susikrovės nemenka pelna. Aš ją tiesiog galėčiau dievinti, BET ji mane visus mano septynioliką "gražiai" nugyventus metelius bando dar labiau "pagražinti" savo paistalais. Kiekviena miela diena ji man vis kartoja, kad turėčiau imti pavyzdi iš savo vyreniosios sesers Elizabetos Buler. "Karena, dukrele tu tik pasižiūrėk kaip stengiasi mokintis tavo vyresnioji sesuo. Galėtum tu irgi imti iš jos pavyzdi." Jūs net neįsivaizduojat kaip man šitie žodžiai yra įgrise. Elizabetai dvidešimt vieneri, ji mokosi užsienį kažkokiam universitete. Įsivaizduojat net nežinau kur mano sesuo mokinasi, nors man ir nerūpi.
- Karena!- nutraukė mano mintis dar vienas įsteriškas motinos šauksmas.
- Ko tu nori? Galėtum bent nešūkauti man taip galva skauda iš po vakar,- atsidusus nuėjau į savo lovą atsigulti. Taip vakar išties gerai pasiautėm su Samanta.
- Klausyk, tu išlepinta mergiščia. Man jau atsibodo visi tavo išsidirbinėjimai. Kodėl tu negali būti tokia pat pavyzdinga mergina kaip tavo sesuo? Man nei karto nėra teke raudonoti dėl jos.
- O man nusibodo visi tavo pamokslai! Kiekviena diena aš turiu klausytis kokia yra mandagi, gerai išauklėta Elizabeta. Man jau viskas nusibodo. Man jau įgriso vaidinti prieš kiekviena paparaca kokia mes puiki šeima, įgriso kartoti ta pačia frazę "Kokia aš laiminga būdama Bulerių dukra."- viska iš širdies išsiliejo ką laikiau visus tuos metus.
- Tai ką tu norėtum būti kokių nuskurelių dukra?- girdėjau pašaipa balse.
- Jau geriau būčiau nuskurelių dukra, negu tokių pašlemėkų dukra kaip jūsu,- mamos veidas visas išraudonavo, pakilo ranka ir smūgis. Ne tiek skaudėjo įkaitusi nuo smūgio skruosta kiek širdį.Bet aš neverksiu mama, nesuteiksiu tau dar didesnio malonumo.
- Aš tau kartojau daug sykių, dar vienas nusižengimas ir tu dalyvauji mainų programoje,- grėsmingai kalbėjo ji.
- Nedalyvausiu jokioi sušiktoj mainų programoje,- sušnypščiau.
- Dalyvausi dar ir kaip dalyvausi. Jei ne tada tėtis tave labai, labai nubaus. Jugi mes abi nenorime, kad ant tavo gražiojo kūnelio liktu mėlynės,- perbraukė man per skruosta ranka ir apsisukus išėjo iš mano kambario. Nekenčiu jos, nekenčiu jų visų!!! Jūs net neįsivaizduojate kaip. Per juos aš tapau tokia kalė, kuriai į viska nusispjaut. Kuri nesugeba nieko mylėt ir kuriai žmogus žemesnės socialinės padėtės nei ji yra šiukšlė. Kartais man pačiai saves gaila pasidaro. Atrodo, kad pradedu save stebėti iš šono ir pamatau kokia esu. Ne viena karta esu mėginus nusižudyti, bet kiekviena karta pritrūkdavau drąsos. Bailė. Kiekviena mano nusižengima mane bausdavo ne taip kaip kitus, kad ten atima kišenpinigius, paskire namų arešta, atšaukdavo kokia nors kelione ir t.t. Mane bausdavo kumščiais. Ne viena karta esu ėjus į mokyklą su mėlynėm ant rankų, kojų, su prakirsta lūpa. Kaip mokytojai pasiteiraudavo kas buvo, tiesiog nusukdavau akis į šalį ar pameluodavau. Prieš Elizabeta tėvas nei karto nėra pakėlės rankos. Man kartais kyla tokia mintis, kad aš gal esu įvaikinta. Bet nuviju tokias mintis į šalį todėl, nes visi sako, kad esu tikra mamos kopija. Jums manau kyla mintis kaip aš iškenčiu visa šį pragarą labai papratai alkoholis, kokainas, žolė. ratai. Šie dalykėliai padeda man užsimiršti.
Pasigirsta prie dūrų sunkūs žingsniai.Atsidaro kambario durys. Tarpdurį stovi aukštas vyras, žilstelėja palei pakaušį plaukai, mėlynos akys. Galima sakyti, kad jis atsipalaidaves ramus, bet jo akys išduoda koks pykstis jose kaupiasi. Šis žmogysta mano tėvas. Įėjas į mano kambarį su trenksmu uždaro duris.
- Tu dar šaipysis iš mūsų? Viešinsi mūsų asmeninį gyvenimą?! Ką?! Aš klausiu taves Karena!- grėsmingais žingsniai eina link lovos.
- Tėveli aš...aš...atsiprašau. Aš tikrai nenorėjau,- keliuosi iš lovos ir traukiu atbulom nuo jo. Dabar man bus šakės.
- Tai tu dabar manes atsiprašai ane? Reikėjo galvot ką šneki žurnalistams girta ir apsvaigus. Kaip tu nesupranti tu gali man visa reputacija sužlugdyt? Aš turiu labai svarbias pareigas į visuomenei ir mes tai puikiai visi žinom.
- Man nusispjaut į tas tavo pareigas,- ir kodėl aš turiu nenulaikyt savo ilgo liežuvio už dantų? Stebiu kaip tėvo veidas visas raudonas. Prie šonų laiko stipriai suspaudes į kumščius rankas. Tėvas nekenčia tokių žmonių kurie jam nepaklūsta. Viena iš jų esu aš. Bet niekada nesupratau kaip galima savo dukra mušti, savo krauja?
- Tu dar drįsti žodį tarti kai aš šneku. Aš tau dar parodysiu,- viena akimirka pasirodo smūgiai iš visų pusių, spėju tik galva rankom užsidengti. Kita akimirka mane pasiglemžia tamsa visiška tamsa.

2 skyrius


Pramerkiu sunkius akių vokus. Guliu savo lovoje aplink mane vaikšto tarnaitės. Turbūt vėl buvau sąmonę praradus. Bandau atsikelti, bet visą kūną sukausto skausmas. Jaučiuos lyg būčiau pervažiuota sunkvežimio. Tarnaitė Zoja priėjus kažka šneka, bet man sunku suprasti ką ji nori pasakyti. Bandau nugalėti sunkius vokus, bet pralaimiu ir miegas mane pasiglemžia.
Prabundu, kambaryje visiška tamsa tik pro langą prasiskverbianti mėnulio šviesa šiek tiek apšviečia patalpa. Žvilgteliu ant naktinio stalelio padėtą laikrodį 22:58 nėra jau taip vėlu. Iš po lieto atsikeliu, kūno jau taip nebeskauda kaip ana karta. Patraukiu link vonios kambario. Vonios kambarys yra šviesiai melsvos spalvos. Dešinėje pusėje stovi vonia šalia jos dušo kabina. Toliau stovi klozetas, kitoje pusėje yra didžiulė kriauklė, o virš jos veidrodis. Įsijungiau šviesą, atsistojau prieš veidrodį ir ėmiau save apžiūrinėti. Prakirsta lūpa, ant skruosto mėlynė... ir viskas? Tik tiek ant veido mėlynių, pažanga tėtukui sugebėjo nepadaryti tiek daug mėlynių ant veido. Anksčiau net mano užsidengimai nepadėdavo. Nusivilkau naktinius marškinius, na, o čia tai daug mėlynių. Atsisukau vandenį ir stebėjau kaip vanduo bėga į vonia. Netyčia nuo mano skruosto nubėgo mažas lašelis vandens kuris nutiško į vandenį. Kodėl aš visalaika turiu praskysti? Kodėl mano tėvai negali būti normalūs žmonės? Kodėl gyvenimas toks neteisingas man? Kodėl aš visa laika turiu vaidinti jog man viskas gerai? Kartais pagalvoju kodėl negalėčiau būti tokia kaip Elizabeta. Kad ir kaip aš nekesčiau sesers, bet širdies gilumoje aš ją myliu. Myliu net ir mama... po velnių net ir ta pati tėva. Nors protas reikalauja jų nekesti. Žinau, kad ir jie mane myli, bet jie nemoka parodyti tos meilės. Taip pat jos parodyti nemoku ir aš. Visi mane "pažįsta" kaip maištinga, pasikėlusia, išlepinta kale kuriai gyvenimas rožėmis klotas. Bet tai tik kaukė. Kaukė kuri padeda man nepalūžti. Užsukusi vandenį įlipu į vonia. Kūną apima skausmas, bet į tai nereguoju ir toliau guluos į jį. Ant vonios krašto pastebiu britva. Mintyse šmestelį mintis "gal dabar?" Paimu į rankas mažyti peiliuką. Pasisukinėju rankose britvą. Kaip gali šis mažas daikčiukas gyvybę atimti? Pridedu prie riešo ir... Ne negaliu, neišdrįsiu numetu šalin jį. Daug kartų buvau pasiryžus susipjaustyti venas, bet neišdrįstu. Toks jausmas, kad kažkas man viduje neleidžia to padayti. Visas malonumas dingo gulėti vonioje. Atsikėlus, nusivalau rankšluosčių vandenį nuo kūno. Apimaunu pižamą ir nueinu į lovą. Miegas pasiglemžia iškart.
Suskamba žadintuvas. Prasimerkiu ir susiraukiu kai saulės spinduliai pradeda spigintį į veidą. Šiandien bus graži diena, bet aš negalėsiu vilkėt maikutės trumpom rankovėm. Išlipus iš lovos ir nutipenu į dušą. Išsimaudžius nueinu prie spintos išsitraukiu juodus džinsus ir violetinę bliuskutę. Apsirengus einu pasidažyti, pudros mėlynei paslėpti, auksiniai akių šešėliai, pora potepiu tušu ir lūpų blizgis. Apsimaunu inkariukus ir nusileidžiu laiptais į valgomajį. Vau valgomajam mama su tėvu, kokia retenybė. Atitraukiu kėdę taip atitraukdama jų dėmesį. Motina žvilgteli pro cosmopolitan žurnalą ir toliau tesę ką pradėjus. Tik tėvas pakelia akis nuo laikrasčio ir skeptiškai nužvelgia mano išvaizda.
- Kur susiruošei?- griežtai paklausia.
- Kaip tai kur į mokyklą,- prisėsdama ant kėdės burbteliu.
- Neisi tu į mokyklą. Šiandien pusryčiaujam pas merą.
- Man nusišikt ant tų tavo pusryčiu aš einu į mokyklą,- pakeliu akis ir susiduriu su tėvo akim. Jose tiesiog kunkuliuoja pyktis.
- Karena neprisiprašyk, viena karta galiu užmiršt, kad tu mano dukra,-pro sukastus dantis iškošia jis. Nesusilaikius pradedu kaip nesveika kvatoti.
- Kad tu jau esi užmiršes, kad aš tavo dukra,- nusiramindama tariu.
- Karena,- suspaudė ranką į kumštį.
- Ką Karena? Trenksi man? Trenk man vistiek nieko nereiškia tie tavo smūgiai. Tu man jau seniai nebeegzistuoji. Aš taves seniai tėvu nelaikau, o tik bereikšmiu tarakonu,- tėvas ruošias trenkt, bet mama įsikiša.
- Andrėjau neverta, mes su Karena vistiek susitarėm, kad ji dalyvaus toj mainų programoje. Ane mieloji,- nustatė mamytiška žvilgsni mama.
- Taip,- sau po nosim sumurmu.
- Atsiprašau, kad sutrugdžiau, bet ką tik skmabino panelė Elizabeta. Ji pranešė, kad jau grįžta,- pasakė tarnaitė.
- Ko tai vienuoliai čia prireikė?- nuotaika dar labiau subjuro.
- Karena nepravardžiuok savo sesers,- subarė mama.- Nejaugi pamiršai, kad einam pusryčiaut pas mera?- išdidžiai paklausė ji. Jo, jai patinka tokie susibūrimai su visuomenės žmonėmis. Ji laiminga galėdama pasipuikuot kokia "gražia" šeima turi.
- Tai jūs galit eit, o aš nusiplaunu,- atsistodama pareiškiau.
- Viskas mano kantrybė baigėsi,- atsistodamas nuo stalo tėvas pagrėbė už riešo. Iš to skausmo net cyptelėjau. Nutmepė iki mano kambario. Kaip koki skudura numetė ant lovos ir išeina, užrakindamas mane kambaryje. Idiotas.

3 skyrius


Pajaučiau, kad kažkas perbriaukia ranka per skruosta ant kurio buvo mėlynė. Ir suklupo ant mano lovos. Turbūt buvau užmigus jei negirdėjau, kad kažkas rakina duris. Pramerkiau akis prieš mane sedėjo Elizabeta kažkokia sugniuždyta. Juodi kaip anglis plaukai išsitaršė, mėlynose akyse tvenkiasi ašaros, drabužiai suglamžyti. Dievulėliau kas čia per stebuklai darosi. Pirma matau tėvus pusryčiaujant kartu, o dabar Elizabeta tokia.
- Ko tau čia prireikė?- pakėliau viena antakį.
- Tėvas gerai pasidarbavo,- nužiūrėjo mano skruosta ant kurio buvo mėlynė.
- Jei atėjai pasišaipyti, tai durys ten,- parodžiau pirštu į duris.
- Niekada iš taves nesišaipiau ir nesišaipysiu,- šyptelėjo.
- Tai ko reikia?
- Man reikia kai ką tau prisipažinti.
- Klausyk, jei tu nori išsiverkti, eik pas mama, pas draugus galiausiai eik į bažnyčia išpažinties. Aš tikrai nenoriu klausyt...
- Aš neščia,- bejausmiu balsu prabilo ji.
- Nu čia tai bent sesut, tu ir pavarai,- nusijuokiau.
- Ką man daryt Karena? Vaiko tėvas nenori prisiimt atsakomybės, jam tik linksmybės galvoj. Tėvam net neįsivaizduoju ką pasakyt...
- Ką tu nori mums pasakyt mieloji?- įėjo į kambarį mama. Elizabeta pasižiūrėjo į mane maldaujamu žvilgsniu. Aš dabar galiu rinktis ar pasakyt mamai, kad Elze nėščia. Tada jai už viska atkeršyčiau ką man tėvai padarė, per visą laiką. Arba nutylėčiau ir neleisčiau tėvui jos užmušt. Mūsų tėvas yra nusistatės kol nebaigsi aukščiausiu universitetų ir nesusirasi gero darba tol kurti šeimos negali. O ką jau kalbėt apie vaikus.
- Elze nori pasakyt, kad suplėšia tą tavo dovano gucci suknelė ir nežino ką apsirenkt pusryčiams pas mera,- šyptelėjau Elzei, o ji dėkingom akim man padėkojo.Vis dėlto seserį myliu labiau negu jos nekenčiu. Aplodismentai Karenai ji ką tik suprato kaip stipriai myli savo seserį.
- Einam mieloji surasim tau ką nors,- paėmus Elze už rankos išsivedė.- O tu panelytė renkis. Kad už valandos būtum pasiruošus,- kreipėsi į mane.
- Fine,- pasidaviau, bergdžias reikalas ginčytis su tėvu. Jei neičiau tai ir už plaukų nutemps. Geriau reikia jam pasiduot...kaip ir kiekviena karta. Dabar dar didesnis rūpestis kilo ką apsirenkt.
Penkiolika minučių knisaus spintoje kol susiradau normalia sunknelę. Sunknelė megzta, juodos spalvos su dideliu kaklu ir ilgom rankovėm. Pasitepiau rudu kremu melynes kurios buvo ant kojų. Apsimoviau permatomas pėdkelnes, tada užsivilkau sunknelę kakla atlenkiau ties pečiai, kad gražiau atrodytu. Apsimoviau ilgus juodus su smailiu galu aukštakulnius. Plaukus palikau palaidus, truputis makiažo ir viskas.
Nulipus į pirmą aukštą visi jau buvo pasiruošė. Elze vilkėjo juoda paprasta suknelė trumpom rankovėm. Plaukus taip pat palikus palaidus. Tik veidas nusiverkes. Jei ji nesusiims tai tikrai tėvai pastebės, kad kažkas jei negerai. Netyčia akim nuklydau link jos pilvo. Ar man vaidenas ar jis tikrai jau padidėjas? Turbūt, kad vaidenas.
- Pasiruošus,- kreipėsi tėvas
- Mhm,- sumurmėjau,- Moterie susiimk,- praeidama sušnybždėjau Elzei. Ji tik supratingai palinksėjo ir nuėjo į limuziną atsisėst. Šalia jos atsisėdau aš, o prieš mus tėvai.
- Kalbėjau su ta šeima pas kuria tu pagyvensi,- prakalbo tėvas.- Jie su mielu noru sutiko.
- Kas tai per šeima?- apžiūrinėdama savo nagus paklausiau.
- Moteris vardu Lilė, ji dirba ligoninėje gydytoja. Vyras vardu Patrikas jis turi savo prekybos centra. Jie turi dvi dukras viena tavo amžiaus kita dviem metais jaunesnė.-gerai, kad jie normalios socialinės padetės. Grindų šveist tikrai nežadu nuvažiavus.
- O tai kur jie gyvena?
- New jorke, po savaitės tu išskrisi,- puiku savaitė liko išleistuves atšvest.

4 skyrius


Išlipe sustojom prie balto trijų aukštų namo. Atsiprašau rūmų. Milžiniškas kiemas, apsodintas medžiais, gėlemis. Marmuriniai laiptai. Šis namas sukėlė man tik šalčio pojūti, nors viskas čia atrodo kaip ir iš pasakos. Įėjom į vidų. Mane iškarto prislėgė ta prabanga. Kas antras daiktas čia buvo paauksuotas. Milžiniškos gėlių puokštės vazose, ant kiekvieno lygaus paviršiaus. Čia viskas dvelkė šaltumu.
- Karolina mieloji, kaip smagu, kad atvažiavot!- pasitiko mus spygus mero žmonos Violos balsas. Iš to garso norėjau ausis užsikimšt, bet prisiminiau kur randuos. Tai tik automatiškai susiraukiau.
- Andrėjau...!- vajezau duokit kas nors ausų kamštukų.
- Kareena,- tarė ji žemai. Ji pribėgo ir apsikabino mane, jos krūtinė suspaudė man gerklę. O ji aukšta...
- Elizabeta,- vėl tas pats tonas. Dieve tas dirbtinumas mane tuoj pribaigs.- Eime prie stalo,- nusivedė mus į valgomajį. Prie trisdešimties stalo vietų sedėjo apie dešimt žmonių. Nesusilaikius prunkštelėjau, tėvas atsisuko ir metė į mane žudantį žvilgsnį. Aš tik trūktelėjau pečiais. Susėdė į savo vietas, prasidėjo pusryčiai. Kaip ir visąlaiką žmonės pradėjo kalbėti apie savo verslą, biznį ir t.t. Aš tiesiog stengiausi nuo visko atsiriboti. Ir stebėti juos iš šono. Jų tas dirbtinumas tiesiog varo vėžį. Kiekvienas politikas nori pasirodyti koks jis puikus, kaip jis prabangiai gyvena. Todėl ir vyksta visokios puotos, vakarienės, pietūs, pusryčiai. Visi čia susėdė žmonės iššorėje laikomi tavo draugais. Bet viduje jie kunkuliuoju pavydų, neapykanta, šaltumu. Visus čia esančius žmones yra sugadinė vienas dalykas pinigai. Jie galvoja, kad su pinigais galima nusipirkti viska. Bet jie klysta. Pavyzdžiui priešais mane sėdintis vyriškis. Jisai giriasi, kad daug ko turi, bet jis meluoja. Matosi kaip jo žmona po kiekvieno jo pasakyto sakinios vis labiau raukosi. Reiškias šis žmogus yra užsidėjas pagirūno kaukia. Jums dabar kyla klausimas kodėl aš nuo pinigų perėjau prie kaukių. Labai paprastas atsakymas, nes pinigai padaro žmogų kitokį ir jis norėdama pakilti aukščiau paprasčiausiai nebebūna pats savimi.

Grįžia namo visi išsiskirstė kas sau. Na štai laimingos šeimynėlės nebėra. Ir ačiū Dievui. Man nuo to vaidinimo ir jėgu įdėjimo ką nors įrodyti net galva pradėjo skaudėt. Užlipus į savo kambarį nuėjau tiesiu taikymu į vonia. Prisileidau pilna vonia vandens ir išsipylus burbulų. Nusirengiau ir atsiguliau ant vandens. Iš karto kiekvienas kūno lopinėlis atsipalaidavo. Taigi po savaitės manes čia nebebus. Iš dalies džiaugiuos iš dalies ir ne. Džiaugiuos, nes pailsėsiu nuo tėvų. Nesidžiaugiu, nes reiks palikti draugus ir...Elze. Kaip keista taip galvot. Keista pripažinti, kad jaučiu meilę Elzei. Kaži kiek laiko aš būsiu tam new jorke. Paskaičiuokim jei dabar balandžio vidurys tai turbūt iki mokslo metų pabaigos. Tai kažkur išeina apie du mėnesius. Jergau kiek daug, neišbūsiu aš ten tiek. Kaip atrodo tie žmonės? Kaip atrodo ta mergina mano metų? "-Jezau Karena, baig viena karta saves klausinėti, po savaitės jugi juos pamatysi,"- subariau save mintyse. Nu aš tikrai biški pačiuožus ant protelio. Pasigirdo tylus beldimas į vonios duris.
- Kas?- paklausiau.
- Aš, galiu užeit,- pasigirdo Elzės balsas.
- Mhm,- numykiau. Įėjus užvėrė duris. Gash ir vėl ji nusiverkus. Kiek galima verkti? Nu jei tapai nečšia tai ką jau padarysi.
- Moterie, baik viena karta žliumti. Ką padarysi, kad neščia tapai,- pastarajį sakinį sunerimus pasakiau,- O pala ką tu darysi su vaiku. Aborta? Ar gimdysi?
- Nežinau, aš noriu gimdyti, bet tėvas sakys darytis aborta,- prisėdo ant vonios krašto.
- Nusispjaut ant to tėvo. Tu pilnametė ir tu ką nori tą darai,- paėmiau jai už rankos.
- Bet žinai...jisai...- kažka numykė ir nutilo.
- Gash ta maža pupelė kuri tavo viduje augo jinai arba jisai yra tavo. Ir jokie tėvai, motinos nieks neturi teisės jo arba jos atimti. Ir dar plius tu pilnametė,- paaiškinau jai. Blemba iš kur aš kažin išmokau taip šnekėt.- Ir beje, sesutė tu tapsi mama,- nuoširdžiai nusišypsojau.
- Taip tu teisi, aš būsiu mama O tu būsi teta,- per ašaras nusijuokė,- Bet tada tėvas iš manes viska atims. Kur mes tada su vaikeliu gyvensim,- sunerimo, šypsenos kuri buvo prieš kelias sekundes nebeliko.
- Tu galvoji, kad aš savo dukterėčia arba sūnėna paliksiu bėdoje,- kaip teiginį paklausiau. Ir vėl jos veiduką papuošė šypsena. Jūs neįsivaizduojat koks geras jausmas dabar taip sedėti ir su seserim kalbėti.
- Myliu tave,- pasekė mano ausis tie du stebuklingi žodžiai, kurie visiškai sunaikino pykti kokį jai kadaise laikiau. Nesusilaikius ir pati pravirkau. Turbūt ji nustebo, nes manes niekada nėra mačius verkus. Išskyrus vaikystėje.
- Ir aš tave,- apsikabinau ją.- Aš tave sušlapinau,- per ašaras nusijuokiau. Manau, kad nuo šiandienos mano gyvenimas pradeda šviesėti.

5 skyrius


Ta savaitė prabėgo greitai. Beveik visą laiką prabuvau su seserim. Norėjau ją pažint, sužinojau labai daug įdomių dalykų. Jinai mokinosi Yelio universitete ir susirado vaikiną vardu Kevinas. Jie pradraugavo apie du su puse metų. Na, o ji kai pasakė, kad yra nėščia, jis pasipustė padus. Beje, vaikelio ji laukiasi septynias savaites. Kol kas nusprendėm tėvam nesakyt. Elze palauks kol aš grįžiu ir kol pradės matytis pilvas. Nuo Elzės užsikrečiau tuo entuziasmu, kad ir pati pradėjau laukti to vaikelio.
Na, dabar aš stoviu savo kambaryje ir bandau atsiminti kiekvieną smulkmeną jame. Gelsvas sienas, prie sienų spalvos priderintas užuolaidas, lova su baldakimu ant kurios yra išmėtyta daugybė pagalvėlių, rašomąjį stala ant kurio išmėtytos knygos, žurnalai ir CD kompaktai, šviesios spalvos spintą. Atrodo, kad New yorke būsiu metus, o ne du mėnesius. Taip, aš buvau teisi, New yorke būsiu lygiai du mėnesiu. Šalia saves išgirdau tylų kūkčiojimą.
- Jezau moterie, gal gali liautis?- atsisukau į Elze, kuri to žodžio prasme įkrito man į glėbį.
- Atsiprašau, bet aš taves labai pasiilgsiu,- taip, per šią savaitę su seserim labai suartėjau.
- Aš irgi taves pasiilgsiu,- nusišypsojau.- Na man jau metas, Rėjus tikriausiai jau laukia,- atitraukia ją nuo saves. Nulipus į apačia dar kartą stipriai apkabinau Elzę ir įsėdau į mašiną. Pro automobilio langą pasiunčiau jai oro bučinuką ir mes nuvažiavom link oro uosto. Tėvai net nemanė pasirodyti. Na ir gerai, liktais reikia man jų čia. Ir vėl meluoju. Giliai, giliai mano širdis verkia kruvinom ašarom. Vistiek bent reikėjo parodyti, kad aš kažkiek jiems rūpiu ir atsisveikinti. Bet reiškia, kad aš jiems neibiški nerūpiu. Jie dar labiau pakursto neapykantas sau. Patys kalti. Tegul poto manes nekaltina. Viskas užteks galvoti apie tėvus. Atlošiau galvą atgal ir įsistebeilijau į automobilio viršų. Žinot mane šiandien visą diena persekioja nuojauta, kad ten nuvykus mano gyvenimas pasikeis. Visą dieną pramasčiau kas ten man gali nutikti. Buvau primasčius daugybė variantų, bet atsirinkau vieną. Aš pabūsiu su normaliais žmonėmis ir iš jų šio to išmoksiu. Paprasta kaip du kart du. Įsivaizduojat, buvau pagalvojus, kad įsimylėsiu, bet tai neįmanoma. Jugi aš nemoku mylėti...Na išskyrus Elze, bet tai visai kitokia meilė negu ją jausčiau vaikinui.Iš savo padriku minčiu sukikenau. Vairuotojas susimastės pasižiūrėjo į mane pro veidrodėlį.
- Panele, jau atvažiavom,- sustabdė automobilį Rėjus. Išlipus apsižvalgiau, feee...pilna žmonių. Galėjo tėvai parūpinti atskira lėktuva. Bet ne, gaila jiems tų kelių skatikų. Tikiuosi bent parūpino vietą pirmaja klase.- Panele, padėti jums nusinešti lagaminą?- nutrukė mintis Rėjus.
- Ne Rėjau, pati sugebėsiu. Gali jau važiuot namo,- šyptelėjau puse lūpų ir iš jo paėmiau lagaminą. Atsitojau eilėje prie bagažo padavimo. Pajautu skausma į kojas. Nuleidau galvą į skausmo kaltininkę. Kuri buvo visa susigūžus ir išsigandus. Maždaug penkerių metų mergyte, juodais tiesiai plaukais, didelėm akytėm kuriose buvo susikaupusios ašarytės, ant veiduko matėsi kelios strazdanėlės.
- Neužsigavai?- pritūpus prie jos ir paklausiau. Jinai papurtė galvytė,- Kuo tu vardu?- paklausiau.
- Milė,- atkišo rankytę į priekį,- O tavo?- paklausė.
- Karena, malonu susipažinti,- paspaudžiau jos maža rankutę.
- Milė, štai kur tu,- atbėgo maždaug trisdešimties metų moteris ir pasičiupo mergaite ant rankų.- Neklaužada, aš taves visur ieškojau,- tarė turbūt jos mama ir pabučiavo jai į kaktą. Nusišypsojau nuo tokio mamos ir dukros bendravimo. Niekada mama nėra manes taip ieškojus. Nors aš ir nebėgdavau, nes bijodavau jos. Stebėdama šią mažą mergytė jai net pavydėjau. Norėčiau aš irgi tokia mama turėti kuri dėl manes šitaip rūpintusi.- Ačiū jums, kad sugavot šią mažą neklaužada,- nuoširdžiai nusišypsojo moteris.
- Tiesa sakant ji į mane atsitrenkė.
- Jūs neužsigavot?- surimtėjo ji.
- Ne, ne,- papurčiau galvą.
- Na mums laikas, tėtis mūsų laukia,- kreipiasi ji į mažylę,- Ačiū jums dar kartą,- padėkojo ji ir apsisukus nuėjo.
- Ate Karena,- šūktelėjo Milė ir pamojavo rankytė. Dar kartą nusišypsojau ir priėjau prie moters kuri paima bagažą ir užregistruoja.
Sedėdama lėktuve nesugalvojau ką veikt. Išsitraukiau iš rankines Ipod'ą. Velniava išsikroves. Padėjau galvą ant lango, užsimerkiau ir bandžiau skaičiuot avis.

***

- Sveiki atvykę į New yorką,- pro garsiakalbį prašneko barbiškas balsas. Turbūt buvau užsnūdus, kad jau nusileidom. Susirinkus visus lagaminus, nužigsniavau į laukiamaja sale. O kaip aš juo atpažinsiu? Velnias, užmiršau tėvo paklaust. Akis nukrypo į tris asmenius kurie mojo man. Tikriausiai, kad jie, nenorėčiau gėdos prisidaryt jei ne jie. Iš po lėto priėjau prie jų.
- Tu tikrausiai Karena taip?- prašneko moteris maždaug mamos amžiaus. Ji vilkėjo aptemptus džinsus, geltoną palaidinę ir smėlio spalvos švarkelį. Raudonus plaukus buvo susirišus į stiprią arklio uodegą. Turėjo žydras akis ir plačia šypseną. Kaži ar jai nepaskausta skruostu nuo tos šypsenos?
- Taip,- burbtelėjau.
- Kaip mes džiaugiames, kad tu atvažiavai,- suspaudė ji mane savo glėbi ir palingavo į abi puses. Vau ta moteriške turi daug energijos.
- Lile, paleisk mergaite. Jinai turbūt išalko ir pavargo,- prašneko vyriškas balsas. Atsisukau į jį. Jisai buvo gerokai už mane aukštesnis ir stambesnis. Vilkėjo dalykines tamsias kelnes ir švarką. Akys buvo žalios, plaukai žilstelėja. Matosi, kad jis rimtas vyrukas.
- Taip, aš Lile, čia mano vyras Patrikas, o štai čia mano dukra Tibė,- Lilė mostelėjo ranka į kiekvieną asmenį. Atkreipiau dėmesį į Tibė. Jinai turbūt ta jaunesnioji. Matosi iš veido išraišos, kad jinai daug jaunesnė. Mūvėjo džinsinius šortukus iki kelių, bliuskutę trumpom rankovėm. Jos plaukai raudoni kaip jos mamos plaikstėsi į visas šalis. Ar ta mergina yra mačiusi tokį daiktą kaip šepetį? Mažytės žalios akys, ir taip pat plati šypsena. Ant veido buvo kelios strazdanos. Netyčia prisiminiau tą mergaitę Milę,- Beje į mus kreipkis "tu",- parodė pirštu į save ir Patriką.- Okey, važiuojam namo, jugi nestovėsim čia visą vakarą,- nusijuokė. Galiu drąsiai sakyt, kad šitie žmonės man patiks. Na beliko susipažint su ketvirta persona.

6 skyrius


Kelionė automobiliu tikrai neprailgo. Man regis sužinojau jau puse Tibės nugyvento gyvenimo. Visą kelią kol važiovom ji neužsičiaupus plepėjo. Visus jos pasakytus žodžius praleidau pro ausis. Tik retkarčiai pritardavau galvos linksėjimu arba "aha" ar "taip". Jau nebesistvėriau savo kailyje, kad kuo greičiau išliptume iš tos mašinos. Būtų mažai trūkė jog būčiau nebesusilaikiu ir aprėkus tą nervų kamuoliuką. Bet ačiū Dievui mašina sustojo. Sustojom prie mažo dviejų aukštų namuko. Jisai susidėjo iš vyšniu spalvos klinkerinėm plytelėm. Šalia jo stovėjo garažas. Išlipus iš mašinos apsidairiau. Aplink namą buvo prisodinta visokių gėlių ir krūmelių. Iš jų atskyriau tik tulpes ir rožes. Iš karto aišku, kad Lilė yra gėlių fanatikė.
- Tai kaip, patinka mano gėlių darželis?- priėjes prie manes tarė Patrikas ir pats sau nusišypsojo. OMG, nejaugi čia visos jo gėlės. Nu ir keistas vyrukas. Sulaikydamą juoką tik linktelėjau.
- Taip ir stovėsit?- atsklido Lilės šauksmas. Truputėli papurčiau galvą ir priėjau prie Lilės. Įėjus į namą nenustebaus, kad čia mažai vietos. Jugi nesitikėjau tokio pat milžiniško namo kokį turim mes. Sustojus tarpdurį iš karto po dešinią buvo laiptai kurie vedė į antrą aukštą. Tiesiai virtuvė, o po kaire svetainė. Visos sienos buvo nudažytos ta pačia spalva - sidabrine. Eidama paskui Lilę, žvalgiausi. Ant sienų kabėjo po keletas šeimyninių nuotraukų. Sustojau ties nematytų veidų, bet iš galo eidama Tibė mane stumtelėjo, link virtuvės. Įėjus į virtuvę iš karto galėjai užuosti orkaitei keptą viščiuką. Kaip ir tikėjaus, čia valgoma virtuvėje, nes valgomajo kažkaip nesimato. Na ir gerai turėsiu omeny, kad virtuvėje nevien maista gamini, bet ir valgai. - Na ir kaip?- paklausė Lilė. Dar kartą apsižvalgius, atkreipiau dėmesį į stiklines duris kurios veda į galinį kiemą. Pastebėjau bėgiojantį silueta, kaip supratau tai ten buvo šuo.
- Čia jauku,- ank kulnų siūbuodama tariau. Bet tikrai nemelavau, čia tikrai jauku. Ir kažkaip šilta, bet ne ta prasme kai būna šalta įeini į namą pasidaro šilta. Kitokia prasme, čia šilta, nes jie visi mylį vienas kita. Ko nepasakyčiau apie savo šeimą. Manau man bus gerą pagyventi tokioje vieningoje šeimoje.
- Aš namie!- pasigirdo merginos balsas iš kolidoriaus.
- Mieloji ateik, turim svečių,- pašaukė Lile ją. Tarpdurį sustojo, mažo ūgio, raudonplaukė mergina. Jos akys buvo žalios, raudoni plaukai buvo trumpai nukirpti. Iš veido išraiškos matėsi, kad ji nesidžaugia mano atvykimu. Vilkėjo tamsius juodus džinsus ir violetine bliuskute. Pastebėjau, kad ji irgi mane nužiūrinėja. Sustojus ties mano akim skeptiškai nusišypsojo ir išėjo lauk. Tik beišeidama kreipėsi į Lilę.
- Mam, atnešk man vakarienę į mano kambarį.
- Minutėle,- kreipėsi Lilė į mane ir nuėjo paskui ją. O ji ir pasipūtus. Netokia ją įsivaizdavau. Nors mane irgi nelabai džiugintų naujiena, kad kažkoks svetimas žmogus atvažiuoja pas mus gyventi. Nors kitais metais ir atvažiuos kažkuri iš jų. Bet dabar tikrai nežadu lysti jai į akis ir bandyt susidraugaut. Tai tikrai ne man.
- Nekreipk dėmesio į Pauliną,- uždėjo ranką man ant peties Patrikas. Atsisukus jam šyptelėjau. Įėjus į virtuvę, Lilė parodė sėstis prie stalo.
- Kolkas keleta dienų gausi pagyventi Paulės kambaį. Viskas taip greit, kad net nespėjom tau kambario paruošt,- sumosikavo rankom Lilė. Gausiu Paulę reiškias dažnai matyt.
- Gerai,- atsidusau. Valgydami plepėjom apie bereikšmius dalykus. Jie tikrai labai mieli žmonės... na įskyrus tik vieną. Jie mane priėme kaip savo šeimos narę. Tai man tikrai labai keista buvo. Šeimoje prie vakarienes stalo niekada nesikalbėdavom, nes nebuvo apie ką. Jausdavaus, kad esu nematoma ir niekas į mane nekreipia dėmesio. Tai tikrai užknisdavau. Taip norėdavosi pasigirt tėvam, kad gavau gerą pažymį, bet jie nekreipdavo dėmesio arba kanors sumurmėdavo. O šioje šeimoje manau kalbama apie viską.
Pavalgė, Tibė su Lile pradėjo nuo stalo nurinkinėt lėkštes. Prikandus apatinę lūpa stėbejau jas. Nežinojau ką daryt, ar stovėt kaip idiotei, ar joms padėt.
- Ar...jums...padėt?- užsikirsdama paklausiau.
- Tiesiog dabar pažiūrėk,- šyptelėjo Lilė.- Bet nesitikėk, kad galėsi visąlaiką taip stovėt. Rytoj tu plauni indus,- dar pridūrė ji. Šaunu, kaip aš išplausiu tuos indus, jeigu nemoku. Stebėdama kiekvieną jų judesį, įsiminiau kaip reiks.
- Eime aprodysiu kambarį,- nusišlostydama rankas į prijuostė tarė Lilė.Užlipus laiptais į viršų buvo penkios baltos durys. Mes nuėjome į patį galą. Atidarius duris Lilė, pirma mane praleido užeiti. Įėjus apsižvalgiau tai tapo man jau įprasta. Kambarys buvo violetinės spalvos, viena lova buvo vidurį kambario, o kita kambario gale. Ant džemės gulėjo išmėtyti žurnalai ir drabužiai. Violetinės spalvos spintos durys buvo atdaros ir iš jos kyšojo raudonos kelnės. Ant rašomojo stalo buvo išmėtytos knygos ir tušinukai. Galima sakyt, kad čia tipinis paauglės kambarys. Mano irgi toks būtu jei ne tarnaitės.
- Pas tave pagyvens Karena,- giežtai prabilo Lilė. Oho pirma karta girdžiu tokį jos balsą.
- Šaunumėlis, dabar gausiu klausytis kiekvieno princesės noro,- Lilė metė į ją žudantį žvilgsnį ir ji nutilo.- Palieku tave viena mieloji, susitvarkyti ir nekreipk į tą raganą dėmesio. Beje vonios kambays yra koridoriau gale,- vėl prašneko savo maloniu balseliu ir išėjo iš kambario. Paulė piktai mane nužvelgė ir toliau įniko į savo telefoną. O aš atsidusau ir priėjau prie savo lovos.

7 skyrius


Pirmas rytas naujoje aplinkoje. Visai gerai išsimiegojau, tik čia netoks minkštas čiužinys kaip mano kambaryje. Išsiridinus iš lovos nuėjau į vonia. Vonia buvo panašaus išplanavimo kaip ir mano vonioje, tik čia nebuvo vonios, tik dušas. Išsimaudžius po dušu nuėjau į "savo" kambarį. Paule buvo jau atsikėlus, bet kaip ir visalaiką žudančiai nužiūrėjo ir nusisuko. Jinai visai nesveika yra, o vakar aš ją bandžiau suprast. Ir dar galvojau, kad mes susidraugausim. Be jokių šansų. Nors ką gali žinot. Priėjus prie savo spintos dalies, žvalgiaus ką apsirenkti. Rinkaus tarp mini sijono ir džinsų. Bet galiausiai įsirinkau sijoną, pirma įvaizdį reikia padaryt gera. Nors ten bus turbūt visi pašlemėkai, jugi ten paprasta mokykla. Bet grįžkim prie mano aprangos. Tai kur mes baigėm? Prie sijono, pasidėjus džinsinį sijonuką ant lovos. Susiradau paprasta orandžine bliuskutę, ilgom rankovėm.
- Ten mokykla, o ne viešnamis,- praeidama tarė Paule ir užtrenkė duris. Ne nu, mano kantrybė tuoj išseks. Vien dėl Lilės ir Patriko gražiaus elgesio su manim, neiškabinu tai pasipūteliškai pamaivai akių. Jau jinai mane nervina su savo kritiškom pastabėlėm.
- Jei nori mažytė žaidžiam, bet tokius žaidimus aš visalaiką laimiu,- sumurmėjau sau po nosim. Per tuos du mėnesius aš jai apkartinsiu gyvenimą. Šita aš jau seniai esu išmokus, o jūs patys žinot iš ko. Apsirengus, pasidažiau ir apsimoviau ilgus rudus batus. Kelias minutes žiūrėjau savo atvaizdą veidrodye, kol nepasigirdo Patriko šauksmas, kad paskubėčiau. Pasičiupus rankinę, nuskubėjau į virtuvę.
- Labas rytas,- įėjus burbtelėjau.
- Sveika,- nusišypsojo Tibė. Atsisukus į jos pusę šyptelėjau. Atsigėrus kavos ir keliai žodeliai persimetus su Lile, išvažiavom į mokyklą. Į mokyklą mus vežė Patrikas, o jis šiandiem labai rimtas. Nebeliko tos šypsenos kuri vakar puošė jo veidą. Turbūt rūpesčiai darbe.
Privažiavom prie geltono, trijų aukštų pastato. Prie jo jau rykiavosi pulkai paauglių. Širdyje jaučiau kažkokį nerimą, liktais...baimę? Išlipus iš mašinos, prie manes prišoko Tibė, o Paulė nuėjo link suoliuko. Ant kurio jau buvo grupelė paauglių. Nekreipus į juos per daug dėmesio nuėjau link mokyklos pastato. Visų merginų ir vaikinų žvilgsniai mane lydėjo iki pat pagrindinių durų. Bet manau, kad tai dar tęsis. Įėjus į vidų, permečiau akim patalpas. Iš karto buvo iš abiejų pusių laiptai kurie vedė į apačia. Manau, kad ten rūbinės. Palipus keleta laiptelių sustojau, nebežinojau ką daryt. Visos čia sienos buvo rudos spalvos. Po kairę iškart yra skelbimai ir tvarkaraščiai. Po dešine, koridorius ir sekretorės kabinetas. Kaip tik ten man ir reikia. Priėjus prie durų pasibeldžiau ir įėjau. Prie stalo sedėjo, maždaug penkiasdešimties metų moteriškė. Juodų plaukų, kuriuos buvo susirišus į tvirtą kuodą. Ant veido matėsi kelios raukšlelės, rudos akys ir plonytės lupytės kurias puošė maloni šypsena.
- Kuo galiu jums padėti?- pasiteiravo ji.
- Aš Karena Buler, viena iš mainų programos dalyviu,- taip pat mandagiai atsiliepiau jai.
- Sveika atvykus mieloji. Prisėsk aš tuoj surasiu tavo tvarkaraštį ir kai nuskambės skambutis palydėsiu į pamoką,- dar labiau nusišypsojo ir įniko į mano tvarkaraščio paiešką. Aš tuo tarpu prisėdau prie vienos iš kėdžių. Visame kabinete tvyravo karamelės kvapas. Pagaliau suskambus skambučiui dar labiau įsitempiau. Žvilgtelėjus į sekretorę, ji vis dar ieškojo mano tvarkaraščio. Po kelių minučių pergalingai atsidusus atsistojo. Kartu su ja atsistojau ir aš. Pamojus man ranka išėjom iš kabineto. Su kiekvienu žingsniu mano širdis vis labiau plakė. Pripažinsiu aš bijau, velniškai bijau. Ką gali žinot kokie čia žmonės mokosi. Jei čia mokinasi kokie nesveiki ar iškrypė paaugliai. Stipriai užsimerkiau ir bandžiau nuvyt tokias mintis. Mano fantazija tikrai laki, mintyse sukikenau. Priėjusios prie reikiamos klasės, sekretorė įbruko man į rankas tvarkaraštį. Viena karta pasibeldus į klasę įstūmė mane pro duris ir pati įėjo.
- Labas rytas mokiniai, susipažinkit su nauja jūsų klases drauge, Karena,- pasigirdo vaikinų švilpavimas, o merginos pavydžiai žvilgsniais nužvelgė. Jei nemokėčiau atsilaikyti raudoniui. Tai tada mano skruostai būtų raudoni kaip burokėliai.- Palieku tave viena Karena, jei iš kils problemų kreipkis į Tibę arba Pauliną. Jas jugi pažįsti,- mirktelėjo man ir išėjo iš klasės.
- Karena Buler prašom prisistatyt,- maloniai pasakė mokytoja. Visa mano drąsa ir įžulumas prapuolė, nes Londonas nebepriklauso man.
- Ar tai būtina,- sušnypščiau jai. Visa virpėjau nuo galvos iki kojų, bet stengiaus to neparodyt.
- Būtu malonu,- tyliai sušnibždėjo, mirktelėjo man ir nuėjo pildyti žurnalo. Girdėjau kaip keli vaikinai švilpė, kiti šnabždėjosi. Girdėjau kažką panašaus į tai "Velnias, o ji karšta", "Norėčiau, kad ji būtu mano."- ir visokių kitų nešvankybių.
- Gal numeriuką?- pasigirdo balsas iš klasės galo.
- Taileri, nutilk ir leisk merginai prisistatyt,- pyktelėjus tarė mokytoja.
- Bet mokytoja, ji tokia ledinė,- numykė jis. Atrodė lyg seilė varvėtu jo skruostu, bet tai buvo greitai suregztas spektaklis. Galima sakyt, kad jis yra klasės lyderis ar pagirūnas. Nekenčiu tokių vaikinų, bet deja mane traukia tokie nevykeliai.
- Raminkis Taileri. Karena prisistatyk ir baigiam tampyt tą gumą,- pyktelėjo mokytoja.
- Ekchem,- atsikrenkščiau, kad balsas skambėtų tvirtai ir žvaliai.
- Na gi, mažytė pradėk,- padrasino kažkoks vaikinas.
- Sveiki,- prabilau.- Esu Karena Buler, atvykau iš Londono. Nes tėvų noru, turėjau dalyvaut mainų programoje.
- O tai kiek tau metų?- paklausė kažkokia blondinė žiaumodama gumą.
- Septyniolika,- šaltai atsakiau ir nuėjau prie kažkokio bruneto atsisėsti.
- Tipo, kitur negalėjai atsisėst?- paklausė jis pakeldamas akis nuo knygos.
- Ir man malonu su tavim susipažinti,- sarkastiškai atsakiau jam.
- Deja aš to pačio negaliu pasakyt,- piktai atsakė.
- Debilas,- apsisukau ir nuėjau prie mokytojos.
- Kas nors negerai?- pakėlė akis nuo žurnalo.
- Atleiskit mokytoja, bet tas vaikinas nepatenkintas mano draugija. Gal galėčiau atsisėsti kur nors kitur?,- su viltim paklausiau.
- Žinoma. Yra laisvų vietų?
- Ne...Kad nematau,- apsidairiau ir liūdnai atsisukau.
- Yra, bet ar tu norėsi su Taileriu sedėt?- "Dieve, tik duokit jūs man jį. Jis tos nuostabu. O jėėė...O jėėė, aš sedėsiu su juo. Visos man mergos pavydės ha ha"- pagavau save apie tai galvojant. Kas tau daros idiote neraliuota. Kas čia per mintis, jugi jis pasipūtes kvailys ir viskas.
- Regis neturiu kito pasirinkimo,- ką aš čia suvėliau dabar?
- Nesijaudink, jei jis prie taves priekabiaus. Pasakyk man, tik nepasiduok jo meilikavimui, jis turi merginą, o tu būsi jo dar viena auka. Matau turi tvirta charakteri,- mirktelėjo man mokytoja, o aš lėtu žingsniu nuėjau į galinį suolą.
- Ir ką aš čia matau?- pakilnojo antakius vaikinas.
- Turbūt mane,- burbtelėjau ir numečiau jo kuprinė, kuri buvo padėta ant mano kėdės.
- Ei...- piktai suniurnėjo Taileris.
- Oooops,- apsimetus kvailele sumurmėjau.

8 skyrius


- Pakelk,- įsakė jis. Aš net nesirošiau klausyti jo.
- Dar ko,- suprunkščiau.
- Dabar pakeli savo šikną nuo kedės ir pakeli mano kuprinę,- visai paniures kalbėjo.
- Klausyk Taileri, ar koks tu ten. Užteks man aiškinti. Tu man esi niekas, višiskas nulis ir aš nesirošiu vykdyti tavo paliepimų. Supratai?
- Aš, bet kada galiu priversti,- klastinga šypsenėlė atsirado jo veide.
- Manes neprivertė tėvai. Tai manai priversi tu?- pakėliau antakį.
- Tu nežinai su kuo šneki.
- O tu žinai?
- Sušikta kalė,- sumurmėjo, bet aš viską girdėjau.
- Klausyk tu, gaideli ar aš tau panaši į kalę?- atsisukus į jo pusę paklausiau.
- Dar ir kokia,- paniekinamai suprunkštė. Norėjau jam skelti antausį, bet jis sugavo mano ranką.- Paleisk,- sucypiau iš skausmo.
- Paklusk man ir viskas bus gerai. Tu nežinai ką aš galiu, o tokias kaip tu, man vieni juokai suvaldyti,- jo žvilgsnis pasirodė nešvankus ir įžeidžiantis, bet jis mane varė iš proto. Turbūt nei viena mergina neatsispirtu rudom akim, juodiems kaip smala plaukam, šviesei odai ir raumeningam kūnui. Nesuprantu, kaip mane gali traukti tokie pašlemėkai. Jugi man jie turi būti niekas. Mano pasaulį tokių nėra. Bet mane trauke ne jo išvaizda, bet jo charakteris. Aš jaučiu, kad po viso to "kietuolio" kaukę slypi jautri asmenybė.

Šešios pamokos praėjo žaibišku greičiu. Per kiekvieną pamoką turėjau prisistatyt, tai tikrai užkniso. Užkniso ir tai, kad kai einu per kolidoriu vaikinų žvilgsniai mane nurenginėja. Susipažinau su visai miela mergina, jos vardas Ele. Su ja siedžiu per chemijos pamoką. Nors ji ir iš kitokios socialinės padetės, bet ji miela.
Išėjus iš mokyklos pastato, nebežinojau kur eit. Ar laukti Tibės su Paule, nors jų nemačiau nuo pamokų pradžios. Ar namo eiti pėstute? Nors jėzau, nežinau net kelio atgal. Prisėdus ant suoliuko, išsitraukiau cigaretę. Įtraukus pirma dūmą, pajaučiau kaip nikotinas atpalaiduoja raumenis.
- Mokyklos ribose griežtai draudžiama rukyti,- prie ausies pasigirdo aksominis balsas.
- Neaiškink, ką noriu tą darau.
- Nejaugi pasiklydai?- girdėjau pašaipa jo balse.
- Ne, nepasiklydau,- norėjau atsistoti, bet jis mane sulaikė už rankos.- Paleisk,- iškošiau pro sukastus dantis.
- Nebūk tokia piktčiurna,- nusijuokė, bet rankos nepaleido.- Klausyk, mes su Pule geri draugai ir ji manes paprašė parvežti tave namo. Joms su Tibe buvo mažiau pamokų ir jos išvažiavo namo.
- Aš su tavim niekur nevažiuosiu. Jau geriau eisiu pėsčiomis.
- Lažinamės, kad tu nežinai net kelio,- nusijuokė.
- Tu mane jau rimtai pradedi nervinti ir paleisk mano ranką,- bandžiau ją ištraukti, bet jis ją dar labiau suspaudė. Nors ir kaip mane nervina, bet jis man vistiek patinka.
- O jeigu nepaleisiu?- jaučiau kaip jam visa šis spektaklis patinka ir tai dar labiau mane suerzino.
- Jeigu nepaleisi, tada liksi be savo pasididžiavimo ir neturėsi kuom patenkinti savo merginos,- nesusilaikius parodžiu liežuvį ir pati nusijuokiau. Jisai tik gūžtelėjo pečiais ir atsistojes per jėga nutempė mane prie savo mašinos. Vau, nežinojau, kad čia mokiniai su tokiom mašinom važinėjasi. Nežinojau kokios ji markės, bet pasirodė tikrai brangi. Atidares dureles, įgrūdo mane į vidų ir pats apėjes aplink ją, atsisėdo į vairuotojo vietą.
Visą kelią važiuodami pratylėjom. Taip norėjosi su juo kalbėtis, bet laikiau dantis sukandus ir tylėjau. Privažiavus prie mano namų sustojom, aš bandžiau kuo greičiau išlipti iš mašinos. Bet neradau rankenelės. Už nugaros Taileris atsiduso ir galiu duoti ranka nukirst, kad jis pavartė akis. Atidares man dureles, kaip vijurkas išlipau. Nors ir kaip juokingai skamba, bet jis man vistiek įtartinai atrodo.
- O tai ačiū nereikia pasakyt?- šuktelėjo.
- Ačiū,- atsisukau ir parodžiau liežuvį. Jisai nusijuokė ir nuvažiavo.

Tu tik zinok- del meiles as aukoju tikrai daug. Tas bandymas per negaliu mane atitempti i Vilniu-patikek, man daug kainuoja...As labai noreciau, kad viska aukociau ne veltui...